Per vestuves norėčiau, kad mūsų valgomojo stalai būtų nuloti tikrai stilingais ir per daug organizmo neapkraunančiais patiekalais, užkandžiais. Pati baisiausia tradicija man atrodo tas vienas ilgas stalas, kur visi yra įpareigoti savo vietose prie tų žmonių, prie kurių būna pasodinti. Norėčiau, kad galėčiau atsisėsti ten, kur noriu. Dėl to tikriausiai bus imami skirtingi maži stilingi valgomojo stalai bei išdėliojami po visą erdvę, kaip kokiame restorane. Tada mes patys galėsime vis keistis vietomis su vyru ir prisėsti tai prie giminių, tai prie draugų. Apskritai, nenoriu, kad vestuvės taptų mums kančia, kad reikėtų matyti, kaip rausta iš gėdos draugės, nerasdamos bendros šnekos su tėvais, ir panašiai.

Pirmas meniu

Sakykime, jeigu jau pačių stalų formą ir išplanavimą maždaug nusprendžiau, tai dar reikia (kas yra labai svarbu) suvokti, ko aš noriu ant tų stalų. Kaip geriau daryti, ar padėti visgi ant kažkokio bendro stalo daug maisto, kurio kiekvienas galėtų įsidėti arba paprašyti, kad įdėtų koks nors liokajus, ar tiesiog kiekvienam padėti visko, kad galėtų viską ir valgyti. Na, panašiai, kaip būna ant to ilgo stalo, kur duonos sudėlioja kas metrą, kad vis prie kitų žmonių jos būtų.

Manau, kad norėčiau padaryti kažkokių stilingų salotų. Tai galėtų būti arba kaip užkandis laukiant patiekalo, arba kažkam kaip pagrindinis patiekalas, kuriuo būtų nukloti valgomojo stalai. Manau, kad reikėtų jūros gėrybių, taip pat Cezario salotų. Jokiu būdu nenorėčiau baltos mišrainės ir kitų senovinių dalykų, kurių jau šiais laikais mielai norėčiau tiesiog iškart atsižadėti ir juos pamiršti. Niekada tuo nesidžiaugiau, veikiau, tai buvo tiesiog kaip kažkokia tradicija.

Antras meniu

Kai galvoju apie saldų stalą tai ir vėl susiduriu su dilema. Visai nenoriu, kad žmonės būtų priversti laukti tų saldumynų iki pat vakaro. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip ne kartą man būdavo liūdna iki pat vakaro, kol pagaliau gaudavau torto ir šokolado. Kažkodėl saldumynai vis yra atidedam kaip tas pabaigoje sekantis desertas. Tačiau, pagal sveikos mitybos piramidę, desertą juk ir reikia valgyti pirmiausiai, tada geriausiai dirba virškinimas. Taigi, manau, kad nenorėčiau per daug marinuoti laiko – geriau patiekti viską iš karto taip, kad žmonės nebūtų kankinami ir iš karto galėtų gauti viską, ko jie nori, o ne turėtų laukti, kaip per kokį koncertą, kai tavo dainą sugroja tik pačioje pabaigoje.